Iš mano naktinių kronikų.

2009 12 29
Tikrai keista.
Katinas, kaip niekad ramiai guli prie kojų. Net netrypia ir nesimuisto aplink pilvą. Keista, nes vėlu. Keista, nes kambary vis dar groja Enya. Ir ji tik pradėjo. Keista, nes kambarį apšviečia tik keturios arbatinės žvakutės, o aš matau savo rankas. Jos dega ir viskas taip šviesu ir šilta. Neliko šaltų ir tamsių šešėlių. Tik po stalu matyti juoduma. Visą kitą mato mano akys. Ir taip daug geriau, nei drebėti po kaldra bijant tamsos. Iš vis geriau pasėdėt iki išnaktų, nelaukiant to triukšmo ir šviesos.


Mano sesė - naktis.
Taip pasakė viltis.
Kad, kai rytojus išauš
Jos nebeliks.
Ne žymės. Taško nepadėjus...pradings.



2009 12 30
Pagaliau vėl pamačiau katiną ant pagalvės. Pradėjo murkti. Naujiena. manau prisiminė tą gerą vietą. Po to pradjo laižytis. Ir kuistis po mano plaukus. Buvo malonu. ne tik sulaukiau iš Finduso dėmesio, bet dar ir per kojas nusileido švelnūs šiurpuliukai. Geras jausmas.


Paskui vėją siūbuok.
Medžiais, gėlėmis linguok.
Pavirski žuvyte maža.
Gelmėj niūrioj nukęsk su ja.