Ir koks gražus žodis ruduo.
Ir kaip man jo dabar trūksta. Kai užpuola ilgesys, taip ir norisi krintančių auksinių lapų, šiltu lietumi nuplautų langų, šiokio tokio niūrumo ar saulės nutvieksto senamiesčio.
Ir tik dabar ir tik rudenį pagalvoju kaip norėčiau sutikti žmones, kurie yra tapę mano dievaičiais. Kurie jau seniai negyvena, kurių negalėsiu pažinti. Na tik iš knygų... Bet kas tai ? Kaip būtų įdomu sužinoti kas ištikrųjų per žmonės jie buvo. Na jei jau nesutikti, bent iš nuošalaus kampo juos pastebėti. Bet akies kampučiu pamatyti kaip jie vaikšto, svajoja, žiūri į dangų, su kuo bendrauja, išgirsti kokie jų balsai. Būtų neapsakomai žavinga. Jau sukasi akyse įvairūs vaizdai lyg iš senovinio nespalvoto filmo. Metaliniai kavinukių staliukai, gėlės, vasara, dangus, namo kampas, pasaulis kurio nepažįstu. Bet kurį taip laisvai galiu įsivaizduoti.
Bet tik įsivaizduoti.
Krykštauk, juk pasaulis toks dailus !
Nuoširdžiausi linkėjimai. AuŠra.
P.S Kaip nesveikai gera šypsotis, kaip aplink viskas blogai.
V.K. - Lyja lietus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą