Būtinai turiu parašyti apie malonius žmones. Kitaip, visa atmintis, prisiminimai išsitrins, raidės ir besisukiojantys žodžiai galvoje pasimes. Tuomet vėl teks graužtis, kad nepalieku dokumentų apie šiokius tokius įvykius. SAVO gyvenime.
Ši diena , tapo savaite. Tiek daug nuoširdumo ir paprastų gražių žodžių dar negirdėjau kažkiek laiko. Tiesiog.
Neapsakomas jausmas. Vytautė vėl juokėsi su manim per tikybą ir mane girdėjo ne viena ausim. Galėjau plasnoti pūkiniais sąsiuviniais vietoj sparnų, kaip koks vabzdys ir vistiek nėbūtų gėda. Kažkaip trūko nuoširdumo. Viskame. Drauguose, veiduose, mokytojuose ar namų darbuose ir danguje. O šiandien tas toks paprastas laukimas tapo tikrove ar fėjų šalies realybe. Manau, kad dėl visko kalta aš. Dėl to keisto bjaurumo. Trūksta knygų ar ko ?
Taip. Miela mergaitė nustebino pavaišindama saldainiu. Ji namie nepagroja, kad galėtų susitikti drauges, turi visą kraitį juokingų anekdotų ir visada yra nuoširdi. Ne kitokia, tokia kaip visada. Gal tiesiog neišaugus iš penktokiško amžiaus. Bet tuo man ji ir patinka. Pasakė ačiū ir po to abi juokėmės. Su ja taip lengva. Sakai , ką galvoji ir gali būt savim.
Niekad nebūčiau sugalvojus , kad po to kai pataikai su gniūžte sniego į žmogų, reikia atsiprašyti. Manęs atsiprašė. O kai atidariau duris, padėkojo , kad praleidžiu.
Nežinau. Bet man patinka , kai žmonės būna tokie keisti. Ir ypač malonūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą