Gal pagaliau man reiktų prabilti sava kalba. Kaip kalba paukščiai, sniegas ir nepažįstamieji.
Lyg bėgančios katės. Už savęs paliekančios skausmingus pėdsakus vis atsigręžiam paskutinį kart pažiūrėti į namus, guolį ar lizdą, kurį išaugę skubame kažkur kitur. Ten iš naujo atrandam savo meilę, raštą, iš naujo prisimenam koks gražus ruduo ir ką reiškia sušlapti. Tik naktimis galim grįžt iš kur atėję. Prisimint kaip skauda galvoti apie praeitį kuri greit išgaruos lyg dūmai iš namo kamino.Visi jie susigers į paklodes, visi prisiminimai ir atmintis ir niekad daugiau nebenorės parodyti savo nosies galiukų. Užsispyrus rega, padauža klausa ir išradingas skonis. Kaip jie tarpusavy dera...
Ir štai.
Nebereik nei mąstyti viskas taip sugalvota, kad mum tereiktų panorėti. Grįžti.
Bet taip ir neišpildo savo pažadų.
Labai jau primena mano naktis.
AtsakytiPanaikintiAtleisk, tuomet.
AtsakytiPanaikintiNereikia už nieką atleist. Tiesiog gera rast save kitų žodžiuose, ten, kur mano pėdsakų net nesama. :)
AtsakytiPanaikintiTokių didelių pėdų ir visokių taškelių pas mane prikreivota vien nuo tavęs.
AtsakytiPanaikintiGal tik tau taip atrodo, kad nesama :)