Jos skrido, kaip į dangų besišakojantys medžiai, lyg pupos lapai į viršų skleidžiantys savo stiebus ir ten braižantys ornamentus. Tokius kokius mačiau ant bažnyčios sienų. Jos kilo į viršų nestabdomos, laisvos, o kartu tokios bejėgės. Nesugebančios nurungti manų minčių voratinklio.
Iki 7 netikėjau savo galiom. Po to sėdint ant erelio sparno ir plaukiant pasroviui debesyje, patikėjau. Supratau, jog tai buvo dovana.
Ne tėvų, giminių, gerų žmonių ar akcijų, per kurias gauni kažką nemokamai.
Tai. Buvo. Aukščiau.
Mano mintys.
Tai atėjo į galvą, lyg budos nušvitimas ar saulės spindulys pro atvirą langą apšvietęs lygiai tris eilėraščio posmus.
Dar ir dabar nesuvokiu kodėl tai buvo skirta man.
Sviedžiau į vandenį rankoje laikytus grūdus. Antys priplaukė pačios. Aš tik atsitūpiau ir nuvaliau rankas dumblotu vandeniu. Kitokio nė nereikėjo.
Ilgai galvojau, jog galiu gyventi be jų. Be minčių. Savo galių ir šlapių paukščių jose. Bet galiausiai apsisprendžiau, kad dovanos grąžinti nevalia.
Leidau saulei šį vakarą nusileist, kaip jai noris : švelniai ir tykiai. Tai buvo ypatinga, lyg sakais kvepėtų girios. Nes buvau pripratus tą gelsvą rutuliuką tempt žemyn kuo greičiau, kartais išpešiant jam plaukus, o tuo tarpu stabdžiai vis klykdavo ir cypdavo, lyg man šaukdami :
" laikui pagalbos nereikia ! " .
O po to aidu kartodavo :
neskubink. neskubink. neskubink.
Ach, kad toks būtų mano gyvenimas, kaip vienišo vienaragio ant atvirutės kurią išsiunčiau Nežinomybei. Dar kart atsidusau ir pakilau , o tada pradėjo lyti juodais balandžiais.
- Lyja ! - šaukiau , išskėtus rankas ir pirštus į dangų ir prisiminiau , kad mintis turi visi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą