Nuobodūs laiškai.

Labas.

Vėl tenka lyg Sau, lyg Tau rašyt tuos nuobodžius laiškus, aptaškytom paraštėm ir rudeniu tarp eilučių. Vėl kažkam reiks kamantinėtis ir skaityti jį garsiai, po to tylomis atskirai, lyg versdamiesi, lyg per galvą vėl bandydami apsirengt per mažus megztinius. Ir tie rytai, kurie išsinėrė iš arbatos ceremonijų ir palinko ties kava su tirščiais, kuriuos po to paliekam džiūti. Taip ir pamirštam, kaip gyvenam,
skaitydami tuos nuobodžius laiškus, lyg Sau, lyg Tau.

Ar taip , ar taip. Šviesos dar neišjungtos, o Jūs vis man primenat, kad dar šiąnakt nesekiau pasakos apie tris brolius, nors galą puikiai žinot. Nors ir kaip tai įgrysę. Nors ir kaip. Bet prašot, vartotės žemėse, kad vėl ją pradėčiau. Iš naujo . Iš naujo, vis apie tą patį. O galiausiai užmiegat, nė vidurio neišklausę, nei žinomo galo palaukę lyg tyčiom. Jog susigėsčiau, kad vėl pamiršau pasiskolint pūkinius debesis sapnams.

Ech. Ir vėl ? Negi ir vėl, Jūsų (gal greičiau Tavęs) nepaklausiau , kaip laikais ? Nenusišypsojau prieš kiekvieną žodį, o po to nenusilenkiau ?
Keista, kad dar grumiatės dėl vietos, prie tuščios lempos, be žirgų ir be vėjų. Atrodo, jog žada nuotykius, o jų juk nėra. Visi tai žino, tik vieni susitaiko..
Na. O kiti .. Ką ir kalbėti, kai taip nėra nieko. O ruduo vis pargena man žinią iš tolių, kad pabučiuočiau Jums kaklą prieš miegą.

Diena iš dienos.

Pamirštu ir pamirštu. O jūs juokiatės, lyg būtų iš ko.

Labanakt, juk laikas.