Ir žinot, aš galvoju ir galvoju. Mąstau, o vis dėl to čia užsukti yra taip verta. Po tris kartus perskaitau savo 5 mėnesių senumo mintis, tokias bukas ir mielas. Gerai, kai jos kažkur išlieka, nepradingsta tarp lapų.
Kai kur pasakyta per daug, kai kur nutylėta išvis. Bet lyg apdulkėjusios nuotraukos jos čia gulasi šimtamečiais sluoksniais. Menkos akimirkos ir tu jau šypsaisi, nes galbūt kažkada galvojai, kad esi pats geriausias.
Žibantys lėktuvo sparnai atsukti į dangų, viskas gerai. Dabar ruduo ir aš to nejaučiu. Kaip visad nusiviliu finišu ir tik vėliau suprantu, kad kelias buvo svarbiau už patį tikslą. Kad laukimas yra daug gražesnis, nei auksinės balos rugsėjį.
Trūksta tik žibintų keliuose. Pusės lūpų šypsena.
Drugeliai, plasnokit čionai.
Aušra.
P.S Kaip vis dėl to kvaila po visų minčių, įrašo parašyti savo vardą. Juk niekas be manęs daugiau čia nerašo ? Hm. Tiek jau to.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą