Mes neesam nei lėlės, nei kažkieno valdomi robotai. Nei beprotės plaštakės skrendančios per tą patį lauką tris šimtus kartų. Mes esam daugiau nei vienkartinis reikalas.
Sugrįžtam. Išeinam. Paliekam. Atleidžiam.
Ir kartais leidžiam sau daugiau nei reikia.
Buvau kvaila, kad kažkada bandžiau atsakyt į tą beprotiškai suktą ir problematišką klausimą : kas aš esu ir kaip man būti savimi, o ne kažkuo kitu ?
Tai va. Paprasčiausiai esam tik MES ir mūsų nusiteikimas, kaip į viską žiūri. Gali būt tas ar anas ir kitiem tai visai nerūpės. Reik susitaikyt, kad kiekvieną dieną išlipdamas iš lovos pasitinki save vis naują, vis kitą ir nepažintą.
Apkabinkit žodžius ir žiūrėkit į saulę pro pirštus.
Auš.
P.S. Atsiprašau, radau kažkieno bloge šitas eilutes.
“…kai pabalę virpantys pirštai
neišlaiko karšto puodelio
krinta šukės ir viskas galima-
sugrąžinti ryto griaustinį
ir sugauti už sparno paukštį,
o numirti - rytoj…”
E. Mezginaitė (1975)
Aš esu skaičiusi mintį ,kad mes niekada nebūname savimi. Mes esame visų dalis. Ir kiekvienas žmogus su kuriuo mes bendraujame įneša dalelę savęs taip mes tampame mes :) visų mišiniu .
AtsakytiPanaikinti