Nenoriu, nenoriu, nežmoniškai nenoriu paleist viską ką dabar turiu. Džiaugsmą, įkvėpimą, troškulį, žiemą. Bet kartu, visa tai pastatyta ant plonyčio lyno, kuris ištiestas išilgai Atlanto ir žodžio 'noriu'.
Pripažįstu, labai blaškausi tarp daugybės kelių, kurie visi yra geri ir neišsirenku kuriame iš jų iš tiesų galėčiau surasti save. Dar kartelį. Ir labai tikiu, kad visokie eiliniai permainų vėjai pagaliau paliks kažkokią žymę. Nes kaip suprantu, atsibosti pačiam sau nėra labai gerai.
Džiaugiuos, kad kinas visuomet liks kažkur aukščiau, kad ir kaip jausčiaus. Kad ir kaip gyvenčiau, jis mane nustebins. O šįkart įspūdį paliko Juodoji Gulbė.
Žinokit ką darot, Labanakt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą