Kai po šokių 19:45 važiuoji 40 autobusu, kuris vienintelis paleidžia tave netoli namų jautiesi truputį vienišas, kaip juodas pianino klavišas, balsas rūke ar vabalas ant mašinos stiklo.
Ir galvoji, mąstai ir galvoji. Kodėl mama nenupirko baronkų ir kiek sveria draugystė, ar dar galima būtų tylėti, kodėl nežinau ko norėčiau ir kodėl nežinau ką laikyčiau tobulu gyvenimu, kodėl po beveik dešimties metų draugystės per vieną dieną sužinai daugiau nei galėtum pakelti, kodėl nepasiilgsti dingusių ir kur pradingsta žmonės, kur dingsta šunys skelbimuose, ką daryti su viena tūkstantąja noro dalimi ir ar auksinė žuvelė išpildytų norą, kam padovanoti tūkstantį gervių ir kodėl pro porštus praleidi gyvenimą, iš kur atsiranda sonetai ir kodėl Mačernis mirė jaunas, kodėl juodabalta gražiau nei raudona, kodėl vis dar nepataikau į taktą Elizos nors grojau jau šimtą kartų, kodėl žmonės bijo ir kodėl tai slepia šypsenoj, kodėl žmonės tyli, kai tyla blogiau už pyktį, kodėl.
Klausimai be klaustukų atrodo negyvi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą