Miegu svetimose lovose dėl žmonių pertekliaus namuose. Vos už sienos nuo savo kambario, bet jaučiuosi kaip svečiuose. Prieš miegą prisimenu visokius pokalbius ir bandau sugalvoti geresnį jų variantą. Prisimenu visokias citatas ir kvailus posakius, prisipažinimus. Ir galvoju, galvoju, kodėl aš taip nemoku.
Na ką. Bet skamba lietus (beje, tik dainose), gavau Mamantovo albumą ir spėjau suprasti, kad man patinka seni žmonės. Jie tokie. tokie. laisvi? Rodos, juose telpa tūkstančiai jėgų, o jie sėdi įkalinti nerangiuose kūnuose ir negali pakelti arbatos šaukštelio.
Dviračio gal ir negausiu, bet mano daiktai jau beveik sukrauti ir važiuoju važiuoju važiuoju iš čia be ratų. Gal pagaliau mes pakalbėsim, pažiūrėsim į debesis, slydinėsim ant žolės, pasimatuosim kaklaraiščius ir gal apsimesim Dharmos valkatom.
bet ką aš čia. linkėjimai.
Netgi ateistas, burnojantis prieš Dievą, nesąmoningai juo tiki; Juk neįmanoma pulti to, ko nėra. (Paul Guerin)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą