mint.

Savaitės bėga žaibiškai, net nepajusiu, kaip vidurnakčiui išmušus aš kvėptelsiu vasaros pro atvirą langą. Net nepajusiu kaip visi atsisveikins, negrabiai apkabins net nežinodami, kad, matyt, paskutinį kartą ir išsiskirstys. Niekuo netikėdami, nieko nesitikėdami.
Kažkaip sunku mąstyt apie vasarą kaip apie atvirus glėbius, laužus iki paryčių, miegojimą po atviru dangum, žoles iki kelių. Atrodo, gyventi reiks pačiai.

Na tai kas, kad mes sušokam lietaus šokį ir pradeda lyti jau antrą kart iš eilės. Na tai kas, nes kai susėdam vienoje rūbinėje mes tik šypsomės ir neturim ką pasakyti.

Galbūt nebus taip sunku.

Turiu rėmus paveikslui, pravirą langą, milijoną neparašytų atviručių ir šiek tiek perdėtų minčių.

Kai šalta, gal šiek tiek liūdniau, bet aplink viskas sustingsta. net rodyklės.