Turiu kvepiančių žvakių, knygų, minčių apie sniegą ir vis dar gyvenu šeštadienio prisiminimais. Kartais antradienio, kartais trečiadienio.
Turiu tiek daug. Turiu tiek mažai. Ir atleiskit man. Truputis tylos. Du šaukštai cukraus, nors iš tikrųjų neskaičiuoju. Tik nuoširdumą
ant pirštų.
Vienas, Tarp geltonų geltonų spintelių, kai visi jau išėję, kalbam apie kažkokius niekus, Alpes ir lėktuvus.
Du, Tarp geltonų geltonų medžių lapų, kurie tik iliuzija dėl lempų, kai skubu į autobusą ir šaukiu ačiū. labai garsiai
Trečias, kai apkabinu mamą ir kai brolis ateina paklausti ar nereikia kuo padėti?
Ketvirtas, kai atskubam į stotelę ryte šiek tiek ankstėliau, kad naiviai pasišypsotume ir palinkėtume sėkmės ir niekada neatsiprašytume.
Tikrai atleiskit, kad
kad
vėluoju
Jei atleisit, bus penktas
Keistas sezonas tas ruduo, jau šiek tiek atsigauni po vasaros, grįžti į realybę. Sunkus, tačiau kartais ir malonus metas :) Labai gražiai rašai, tikrai žaviuosi tavo blogu.
AtsakytiPanaikintiak, ačiū. taip nustebau po šio komentaro.
AtsakytiPanaikintio ruduo. na, jis visuomet toks buvo (: