resolution

Sėkmigai mama mus paliko vienus, sėdžiu viena, gruodžio pirma ir noriu obuolių. Va taip galva sukas nuo daugybės pareigų ir darbų. Mažiausi menkniekiai pasidaro tokie sunkūs, kaip pagaliau atsibusti ir vėl būt žmogum. Bet, todėl, kad labai gerai pasižymėjau, kad šią savaitę vengsiu pykčio ir surasiu už ką padėkoti žmonėms. Dabar aš apgaubta ramybės oaze ir tokiu nepermatomu šydu. Palaiminu tuos kurie ant manęs supyksta ir dailiai nusilenkiu. O tai padeda - atrodo, lyg būtum padaręs žygdarbį. Neatsakai tuo pačiu. O, todėl, kad sakiau jog k r u o p š č i a i atliksiu namų darbus, dar turėsiu paruošti krūvą visokių dalykų... Bet tokie pasiryžimai padeda. Manau. Taip susimąstai, prieš kažką darant ir nusiteiki optimistiškai. " Aš tikiu ir aš galiu... " Ir paliuliuoji rankas prieš veidą. Ir nors akys merkias - žinau, turiu eit miegot anksti. Anksti paruošt pamokas, padaryt kitus visiškai nesmulkius dalykėlius ir klotis lovą, perskaityt knygą. Ši savaitė yra nežmoniškai sunki. Kai per šokius tenka pasisemt iš visų energijos ir plačiai nusišypsot ir pašokt iki lubų. Kai padarai tai, ko niekad nedarei, kas atrodė neįmanoma, kas buvo taip sunku. Kartais spyrus sau per šikną - išeina. Ir visai sėkmingai. Tada, galva pakyla o tu vis vaidini, kad viskas gerai. Ir jauties, nežmoniškai laimingas. Tada emocijas išlieji šokiui, muzikai ar maldų/laiškų rašymui, o visus nusiskundimus piktu žvilgsniu išsakai batų raišteliams. Ir taip nutinka tik prieš Kalėdas - antrą advento dieną. Kai noris obuolių ir girdi lojant piktus šuvas už lango. Ir man sekas puikiai , kai pagalvoji, kiek aš padariau ir kiek aš ryžtuos padaryti. Laimingai palinguoju kėdėje ir padėkoju visiems už nieką. Už tai, kad esat.

Ieškokit, stiprybės savyje. Visada jos ten būna. :)