Turiu

Pastebėjau, kad viską lemia namų darbų tūriai ir šypsenų masė. Šiandien, jaučiuos tokia beorė ir pakibus prie lubų. Kai gali sėdėt ir džiaugtis nauju gautu laišku. O po to tam žmogui padėkoti tūkstantį kartų mintyse ir devynis kartus per skyp'ą. Tada toks tampi artimas tam žmogui. Bent taip atrodo. Kaip ten ištikrųjų ?
Ir ta šiluma ir artumas, tokie skirtingi. Kartais nuomonė susidaro, vos pažvelgus į žmogų ar jam leptelėjus kažką netokio ir ko nesitikėjai. Kai jis nusišypso nepasakiška šypsena, o ji visada užmiršta pasiimti spalvotus pieštukus. Tie baisieji stereotipai, kartais sugriauna viską, o po to kai bandai įrodinėti, kad taip nėra ir reikia tik giliau pažvelgti... Ir vėl netiki. Tada taip pradedi prieštarauti sau. Ir savo principams. Va, dėl ko jie baisūs. Ir šiaip žodis skamba, nesimpatiškai ir jo nesinorėtų pasimti ir paniurkyti prisiglaudus. Nors, kalba, jog yra ir gerųjų. Nors, nieks negali patvirtinti. O gal gali ?
Vistiek, dabar pas mane visai nekyla tokie klausimai ir man beveik neįdomu, kaip yra ten su jais visais. Dabar laimingai žiovauju ir ramiai galiu sėdėti čia ir dabar. Nes namų darbų nėra tiek daug ir per dieną optimizmo dozės užteko. Nors dabar svarstau ar aš išsilaikiau pasižadėjimą "suvaldyti pyktį" ? Tikiuosi/viliuosi, kad taip. Labai.
Tikriausiai, kad gerai nuteikė tas paprastas pasisedėjimas po pamokų aptariant mūsų pasirodymą ministerijoj. Ir visai, nesvarbu, kad niekam nepatiko tai ką aš siūliau, buvo smagu. Toks pasijauti reikalingas, nors ir pratyli ar tiesiog stebeiliji, kas vyksta. Vat, artumas. Artimas žmogus ir artima siela. Mama.
Padariau gerą darbą - sukūriau dienoraštį Ievai. Taip jai ir reikia. Laukiu, ką parašysi ! :)


Post scriptum : Įdomu, ar kur nors klaidžioja, mano sielos draugė ?

Nouvelle Vague - In A Manner Of Speaking

Post pos scriptum : Vėlei dėkoju. Ačiū !