Pavasaris senka, kaip mano mintys. Vis mojuoja kiekvieną minutę pavėjui, o mes tik gręžiamės, kaip gėlės į saulę. Pienės užgrobė savas jūras. Keliai pradeda žliaugti nuo prakaito ir nuo juoko. Mano patalynė su drugeliais veržias į naktį ir ryto aušroj sapnuoja meilę Madagaskare. Kaip vasariška ! O dar norėtųs, dar taip norėtųs visiems pasakyt, kad palūkėtų. Taikiai palauktų, kol pavasaris baigsis ir paskęs metų gelmėj.
Įsimylėjau šį pavasarį. Bus sunku sulaukti kito. O ir nesinorėtų kito. Nes taip savotiškai ypatinga eiti išvien su lietum ir kikenti, kad nepasiemei skėčio, kad tyčia negali jo išskleisti. O po to lėkti su dviračiu, neskaičiuojant rankų ant vairo, nuo kalno. Maža man tokių akimirkų.
Esu pavargus nuo savo būtinumo, bet dažniausiai tai džiugina ir maloniai paglosto.
Laikas viską sudegina. Sudegina mus savo ugny, kaip balnadžius patvory.
Gerai, kad niekas neprakeikė to balto paukščio mano gluosny... Noriu, kad greičiau užaugtų gluosnis mėnulyje.
atsigauk.
AtsakytiPanaikintine taip paprasta.
AtsakytiPanaikinti