Nepajaučiu, kaip praeina diena. Todėl pietus valgau pusę devynių vakare.
Labai labai bijau , kad nesuprantu jog laikas lekia,o vasara jau tikrai įpusėjo ir visi linksmi dalykai ir nuotykiai ir naktinėjimai ir mėtų arbata gali greitai baigtis. Nespėsiu suprasti, nespėsiu pajusti, nespėsiu daug ko padaryti , ką žadėjau! Bijau užmigti tuo kvailu miegu, kai nieko neveiki ir po to nelieka jokių prisiminimų. Bijau, kad rudenį galvoje neskraidžios jokios nuostabios vasaros akimirkos.
Švaistau vėjui sekundes, momentus ir nuotaikas. Pati nesuprantu ką darau. Kodėl.
Paskendau.
--
Norėjau rašyti visai ne tą.
Namai turi savo kvapą. Tokį kvapą, kuris priverčia nusišypsot, kai tu jį prisimeni ar kai po ilgo laiko jį vėl užuodi. Toks nežemiškas ir begalo artimas.
Vis įžengus į miegamąjį sustoju ir nusišypsau, nes per kūną nueina šiurpuliukai, o vidų pripildo miško kvapas. Gera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą