Gyvenimas sukasi. Per dešimt dienų išsisprendžia visų metų problema, jaučiuos laiminga atradus savyje tokius dalykus, kurių seniai ieškojau. Vėl galiu ramia širdim ir protu žiūrėt į saulėlydį, o mano minutėm suplanuota vasara išsibarstė ir tapo labai įdomi. Tas stebuklingas laikas įsibėgėja ir aš noriu iš jo viską išsemti. Jau dabar esu patenkinta tuo ką turiu. Žiogų svirpimas sumišęs su naktim, aidinčios sienos, skalbinių džiovimas lauke, basos kojos, truputis piešinių ir išsiblaškymo.
Galiu ir daugiau , o ir norėtųs, bet dabar gerai taip kaip yra. Kažkaip gera. Paprastai.
Buvau įpratus, kai širdis vis kirbėdavo dėl ko nors, dėl neatsakingumo, dėl to ko nepadariau , ką dar reiks padaryti. Nesakau, ir dabar ji kirba, bet man kažkaip nieko netrūksta.
O vis dėl to. Kai pasistūmėji į priekį, kai kažko pasieki, kai padarai tai ką jau seniai reikėjo įvykdyti - jautiesi geriau, o pasitikėjimas savim išauga dvigubai. Entuziazmo man dabar taip pat netrūksta. Norėtųs šitą jausmą išlaikyti kuo ilgiau,nes visus metus man jo taip trūko, tokio pilno ir rodos,nesibaigiančio.
Naktimis tik mėtų arbata, nenutilstantys Saimonas ir Garfunkelis ir vasara. Kaitri, kaip niekad. Šypsnys.
Belieka užbraukti dar keletą eilučių iš vasaros ir nelabai sąrašo ir bus dar geriau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą