Kas šlykščiausia, kad aš taip ir nepasimokau. Nesugebu suvokt savo padėties teisingai, taip kaip reikia, taip kaip išties yra. Aš tik susilieju su pokalbiais, keistais žmonėmis ir pirma valanda nakties ir ima atrodyt, kad viskas bus gerai. Jausmas jog žinau, kad žengiu visai neteisingą žingsnį, bet net nebandau nieko keisti. Dabar gyvenu tame jausme, tame neteisingame kely, nors ir kaip visi šaukia į ausį, kad žiūrėčiau į kitą pusę.
Skrisk paukštuk.
Ir dabar iki galo supratau kažkada man ištartus žodžius, kad visi esam aplinkinių dalelės, susidedam iš daugelio asmenų, nesam tik mes, esam visi vienu metu. Ar kažkaip panašiai. Ir gal būtent dėl to aš kartoju filmų žodžius, sakau kitiems kažkieno ištartas frazes, pasigaunu kitų emocijas.
Kažkuria prasme aš priklausau nuo kitų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą