Visokias smulkmenas ir neišsakytas mintis ten sukišu tarp eilučių, o po to pasidaro taip liūdna, kad nieko nebeliko. Nebeliko nei jaukių sakinių, nei kažkokių mielų staigmenų savoj rutinoj.
Prieš baigiantis kiekvienam metų laikui aš laukiu kažkokio stebuklo, visuomet. Atrodo, kad žiema su sniegu man gali į gyvenimą atnešti kažko naujo, nematyto, nepatirto. O po to kai to negaunu, pradedu laukti pavasario.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą