Net nenumanau iš kur atsirado mintyse tiek pavydo, ant kiekvieno mano kūno kampelio rodos prisikabino po mažą, mažulytį pavydą. Jie visi apsimeta labai nekaltais.
Viskas aplink labai keičiasi, sunku priprast matyt senus dalykus naujais pavidalais.
Ką galiu pasakyt. Nebijokit būt jaunais.
Ruduo muša savo paskutines valandas, o man atrodo, kad laikrodžiai sustojo.
Dar prieš porą akimirkų nežinojau kur mama. Po to ji grįžo, lyg niekur nieko. Gliaudė riešutus, apkabino, o aš jai kaip visad nušluosčiau ašaras. Norėtųs šyptelt ir ištart rudeniop...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą