Myliu lėčiau.

Ir tada nurimau. Nurimau tūkstantį kartų. Ir dar vieną kartą.

Kiek kartų galima sakyti noriu ? Kiek kartų jų sušukt į tylą ? Kiek kartų jų sumurmėti tyliai ? Nes nežinau ar dar neperžengiau ribos.
Ir prašau, labai prašau kas nors, draugiškai niuktelkit man į petį, patempkit už rankovės ar kasos ir pasakykit, tik labai švelniai, kad pradėčiau kažką veikti.


Kuo toliau, tuo mažiau pasakau.





Mano šimtasis įrašas pripustęs snaigių į delnus. 100
O gal tik pirmadienis.