Siūlai susipainioja.
Ir atrodo, kad kažkada mano gyvenimas buvo truputį įdomesnis ir dar turėjau ką aparašyti. Net namai atrodo tokie nepaprastai tylūs, kad pasigendu triukšmo. Mes tik sulandžiojam į savo kambarius, stipriai uždarom duris ir paliekam didelės erdvės apmąstymams ir žinoma, mokslams. Prasmės nedaro net savaitės diena, metų laikas ar Sekmadienis. Mano gyvenimas nykus, kaip pamesta grandinėlė ar mašinos rakteliai sniege. Galiausiai, jie vistiek bus niekam nebereikalingi.
Stipriau užrišu batų raištelius, truputį pasistebiu ir numoju ranka. Juk viskas praeina.
žinau, kad pirmą kartą išgirdus tą "viskas praeina" apsiverkiau :]
AtsakytiPanaikintigriauk sienas :)
Manau, kad tai buvo dėmesio vertas pastūmėjimas. Ačiū. (:
AtsakytiPanaikintikaip ir pati sakai - vieną dieną taip, kitą taip. Ir nieko čia nepadarysi, kartais net ir gyvenimui reikia truputį pastovėti - kad atgimęs įgautų dar didesnį pagreitį... :)
AtsakytiPanaikinti